MINDWALK
2013 lapkričio 29 d. - 2014 sausio 18 d.
Menininkai: Ştefan Constantinescu, Gintaras Didžiapetris, Žilvinas Kempinas, Jonathan Monk, S&P Stanikas, Erwin Wurm

Kolekcininkai: Lewben Art Foundation, Vilma Dagilienė, Boris Symulevič, Rolandas Valiūnas, Audronė ir Marius Vaupšai, Irina ir Maris Vitols

Paskutinę lapkričio savaitę galerijoje Vartai atidaromoje parodoje yra eksponuojami kūriniai iš privačių šiuolaikinio meno kolekcijų. Parodos idėja gimė diskutuojant apie dar palyginus naują šiuolaikinio meno kolekcionavimo reiškinį Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Abstraktus pavadinimas „Mindwalk“ žymi minčių kelionę, posūkius, diskusijas, kritinius taškus, kompromisus, klausimus ir atsakymus, atsitiktinumus, dėsningumus, veiksmą ir atoveiksmį.

Parodos ekspoziciją lėmė ne tam tikros idėjos, temos, ar medijos, bet kolekcininkų samprotavimai apie šiuolaikinio meno kūrinius bei jų įtaką kolekcijos formavimui. Kuratoriaus vaidmuo parodoje perleidžiamas kiekvienam kolekcininkui, kurie patys iš savo kolekcijų parodai parinko tokius kūrinius, kurie jiems idėjiškai padėjo formuoti kolekciją, įtakojo jos kryptį, buvo pirmieji įsigyti šiuolaikinio meno kūriniai ar atskleidė naujas kolekcionavimo reikšmes bei formas.

Lewben Art Foundation pristato du kūrinius: Erwino Wurmo „Fat car“ / „Stora mašina“ (2002) ir Ž. Kempino „Lemniscate“, (2008). „Lemniscate“ – Lietuvos publikai nematyta kinetinė magnetinių juostelių ir ventiliatorių instaliacija. Kūrinys 2010 metais buvo rodytas Liverpulio Bienalėje. Lewben Art Foundation, įsigydami E. Wurmo darbą, praplėte geografines savo kolekcijos formavimo ribas, o su Kempino kūryba į kolekciją įsileido instaliacijos bei kitas naujosiomis medijomis pagrįstas šiuolaikinio meno rūšis. Žilvino Kempino kūrybai artimi minimalizmo ir naujosios geometrinės abstrakcijos principai, tačiau jo pasirinkta medžiaga – magnetinės juostos – suardo šiems įprastą griežtumą. 2009 m. Žilvinas Kempinas atstovavo Lietuvai 53-ojoje Venecijos bienalėje.

Vienas žymiausių pasaulio menininkų, austras Erwinas Wurmas savo darbais stipriai praplėtė įprastinę skulptūros sampratą, jo instaliacijos įtaigingai įtraukia į absurdo bei laikinumo persmelktą žaidimą, kuriame skulptūra gali tapti bet kuris daiktas ar žiūrovas. Menininkas kuria įvairius, iš pirmo žvilgsnio gerai pažįstamus daiktus-objektus, tačiau juos paverčia savotiškais charakteriais bei tipažais: riebūs namai, storos tarsi išpūstos mašinos ir t.t.

Šiais metais sukurtą Erwino Wurmo darbą parodai pasiūlė Vilma Dagilienė. Kolekcininkei priklausanti skulptūra „One minute for ever“ / „Viena minutė amžiams“ (2013) simboliškai pratęsia garsiąją Wurmo „Vienos minutės skulptūrų“ projekto seriją.

Borisas Symulevičius parodai atrinko kelis jam svarbius kūrinius, tai lietuvių menininko Gintaro Didžiapetrio projektą „Namai“ (2006) bei Jonathano Monko objektą iš serijos „The Endless Search For Perfection“ / „Begalinės tobulumo paieškos“ (2006) . Britų menininkas savo darbuose dažnai permąsto žymiausius 7-8 dešimtmečio konceptualizmo ir minimalizmo darbus, vyravusias idėjas ir metodus. „Begalinėse tobulumo paieškose“ J. Monkas iš paprastos metalinės pakabos nesėkmingai bando išlankstyti idealios formos apskritimą.

Gintaro Didžiapetrio projektą „Namai“ sudaro trys 7-8 dešimtmetyje statytus daugiabučius vaizduojančios fotografijos bei Raimundo Malašausko tekstas. R. Malašauskas yra paprašomas interpretuoti statybinių medžiagų grobstymą konceptualaus meno kontekste, taip sovietmečiu vykdytas nusikaltimas tampa meniniu veiksmu, kuris nėra vertinamas, bet naudojamas kaip medžiaga kūriniui.

Vienas garsiausių Lietuvos meno kolekcininkų Rolandas Valiūnas parodoje taip pat pristato Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Žilvino Kempino darbą „Slow motion“ / „Lėta eiga“ (2008) – pirmą jo kolekciją papildžiusį šiuolaikinio meno kūrinį. Tai beveik trijų metrų ilgio ant sienos kabinamas plieninis objektas su įrengtais laikrodžių mechanizmais. Eilėmis išdėstytos minutinės laikrodžių rodyklės ritmingai juda tarsi atspindėdamos laiko bangavimą.

Parodą praturtina Mariui ir Audronei Vaupšams priklausantys darbai. Marius ir Audronė nevadina savęs kolekcininkais, tačiau jų turimi kūriniai atskleidžia kitokias kolekcionavimo praktikas. Ši kolekcija surinkta ne tik įsigyjant kūrinius, bet ir aktyviai dalyvaujant meniniuose veiksmuose, tampant neatsiejama šiuolaikinio meno konteksto dalimi. Parodoje Vaupšai pristato tarptautinėje meno scenoje gerai žinomos lietuvių menininkų poros Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbus. Jų kūrinių tematika dažnai susijusi su trauminiu ir emociniu žmogaus patyrimu, o meninėje praktikoje naudojamos mišrios medijos. 2003-aisiais Stanikai buvo išrinkti atstovauti Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje.

Latvių kolekcinikų Irinos ir Maris Vitols parodai paskolintas rumunų menininko Stafano Constantinescu kūrinys „Troleibuzul 92“ (2009) lėmė dėsningumą, jog šie kolekcininkai iki tol niekada nepirkę video meno pradėjo itin aktyviai juo domėtis. Galiausiai video menas tapo pagrindine jų meno kolekcijos ašimi. 2009 metais „Troleibuzul 92“ buvo rodytas Venecijos bienalėje, Rumunijos paviljone. Kūrinio veiksmas vyksta troleibuse. Dėmesį patraukia vyras, kuris pradeda užgaulų pokalbį telefonu su savo žmona ar drauge. Vyras nepatenkintas tuo, kad moteris anksčiau neatsiliepė telefonu ir ima ją žeminti, įžeidinėti bei grasinti mirtimi. Kiti troleibuso keleiviai tampa nebyliais stebėtojais. Nors situacija keleivius akivaizdžiai trikdo, jie apsimeta abejingais ir leidžia toliau lietis grasinimams. Constantinescu šiuo filmu komentuoja postsovietinės visuomenės sąmonę.