Margarita Božkaitė & Donata Minderytė
2016 m. birželio 7 d.– birželio 11 d.

Margarita Božkaitė (LT) / Donata Minderytė (LT)

Parodų atidarymas birželio 7 d., 18 val.

Birželio 7 d. galerijoje „Vartai“ atidaromos Vilniaus dailės akademijos magistrančių Donatos Minderytės ir Margaritos Božkaitės tapybos darbų parodos. Dviejų jaunų menininkių kūrybos pristatymas suteikia galimybę įvertinti šiuolaikinio meno perspektyvą ir galerijos erdvėse panarplioti atminties reiškinius, kuriuos skirtingais tapybos stiliais tyrinėja abi menininkės.

Margarita Božkaitė

Tathata (skr.)

Pažodžiui „tatumas, tatybė“ (iš „tai, tatai“); tikroji visa ko prigimtis

Tapymas ir mąstymas apie fotografiją vyksta pasirenkant elementus. Juodai balti tonai dėlioja „tikrovę“ arba „realybę“. Tapau klausdama nuotraukos kaip daikto „nature morte“. Ar tai, kas joje pavaizduota yra realu? Tai tarsi savaiminė vaizdo būsena prote, todėl stengiantis nupiešti ar nutapyti kažkieno kito užfiksuotą „vaizdą“, jis paskatina atsiminti, pajusti iš naujo tai, ką jau pamiršau.

Tapyboje naudoju fotografijas rastas namuose. Tai sovietinio laiko fotografijos, skirtos reportažams, laikraščiams. Tapyba skiriasi nuo nuotraukų, kurias tapau, nes jose esantys vaizdai formalūs, oficialūs -  tai nėra asmeninė fotografija. Ji priverčia susimąstyti apie atmintį, fiksuoti tai, kas kartais blyksteli sąmonėje - kasdienėse situacijose. Ar vaizdas neturintis reikšmės į sąmonės akiratį nepakliūtų?

Atminties, kaip vienos iš reprezentacijos formų, santykis su objektu iš praeities yra apgaulingas, atmintis klastoja ir yra autentiška tiek, kiek neadekvati joje iškylančio objekto reprezentacija (prisimintas dalykas neadekvatus išgyventai tikrovei).

Šitaip patirtis susipainioja su žiūrėjimo akimirkos patyrimu. Kodėl vaizdas gali įsigalėti mąstyme to nenorint ir kodėl vaizdinio patyrimas gali šitaip priblokšti? To savęs klausiau pertapydama nuotraukas, galvodama apie fotografijose užfiksuotų vaizdų kilmę. Galbūt, jeigu nebūtų laiko sąvokos, nebūtų ir šio teksto?

Donata Minderytė

Atsiminimo genas

Savo tapyboje remiuosi praeities „pėdsakais“ – fotografijomis, kurias vadinu antriniais prisiminimais. Antriniai prisiminimai (jei nebūtų kameros „pagauti“, tų momentų gal net neprisiminčiau) transformuojasi, įgauna dviprasmybės – šitaip džiaugsmo, euforijos momentai gali pavirsti į siaubo ir panikos kupiną žvilgsnį, nutviekstą atominės šviesos. Fotografinį atvaizdą naikinu, balinu, valau – bandau išgauti iš jo informaciją. Toldamas ir blėsdamas prisiminimas ima trūkinėti, skaidytis į pikselius.

Tai tarsi nuoroda į laikinumą, beprasmybę, stengiantis įamžinti kažką neapčiuopiamo, bet kartu ir labai tikro – akimirką. Fotografija nebūtinai sužadina atmintį, priešingai, ji gali klaidinti ir blokuoti prisiminimą, todėl stengiuosi „antrinį prisiminimą,“ dar labiau nutolinti/atsieti nuo savo sąmonės, nuo dokumentavimo, fakto įamžinimo.

Mano paveikslai – praėjusio laiko įrodymai, tačiau negaliu atkartoti to, kas buvo, todėl abejodama fotografinio atvaizdo ir sąmonės ryšiu, perkeliu juos į tapybą ir stengiuosi išryškinti, surasti jame glūdinčias naujas prasmes bei pasiūlyti jas žiūrovui.

Prisiminimas man tampa prasmingu tuomet, kai jis yra bendrasis elementas, jungiantis mane su kitu. „Atminties genas“, kuriuo esi panašus į kitą.


25-mečio parodų globėjas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius
25-mečio parodų partneris „Lewben Art Foundation“
Globėjai Vilniaus miesto savivaldybė, Rolandas Valiūnas
Galerijos rėmėjai Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Ararat“