Vytautas Viržbickas
Mirtinose mintyse
2018 m. balandžio 12 d. - gegužės 18 d.

Balandžio 12 d. galerijoje „Vartai“ atidaroma asmeninė skulptoriaus Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“, kurioje bus eksponuojamos naujausios šio menininko skulptūros ir instaliacijos.

Vytauto Viržbicko vaizduotė yra nykstanti rūšis – kaip ir pasakos, žygdarbiai bei žmonės be mobiliųjų telefonų. Metaforiškas, literatūriškas ir savarankiškas mąstymas, atrodo, galėtų vesti tiesiai prie abstrakcijos, bet gimdo konkrečias ir griozdiškas vizualines chimeras. Gyvenimiškas pesimizmas virsta liūdna fabula, papasakota teliką žiūrinčio piliečio balsu. Iliustracija, kičas, nė motais tie epitetai – tai estetika, kuri atsisako būti aktuali, nes jai labiau reikia nenuskęsti, atsigerti ir kitaip gelbėtis, laikyti alyvuotas rankas toliau nuo svečio kostiumo.

Šitas rekvizitų sandėlis, kuriame esate, yra tūkstantis ir viena mirtis. Mirtis, sušalus ant suolo (Suolas benamiui), mirtis Ofelijos, kuriai nedviprasmiškai ir nekultūringai pasakyta: kalė tu esi (Ofelija. To Go with the Flow). Mirtis valdovo, paliekančio seną juokdarį ir naują septynerių metų karalių su visa ta banalia įtampa, kuri sutvirtina jų pozicijas (Kad nenupūstų. Septynerių metų karalius). Mirtis, išsėmus visą galimą buitį ir susisukus savo sekcijoje, palikus porą žodžių ir plastiką, taip nėkart ir nesusimąsčius, kad jei išsivalysi spintą, nebereikės karsto (Viskas. Beveik. Pats sau bajeris).

Senos istorijos, abejotini archetipai, bandymas išsemti orą ir erdvę – viskas, ko griebiasi tiek žmogus, tiek šuo, įstrigęs mirtinose mintyse (Sumuštinis su pastangom ant abiejų pusių). Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, – koks griozdiškas yra Pokyčių vėjelis, perpučiantis gerą skonį ir primenantis apie kito egzistenciją už mūsų, fainulkų, pasaulio ribų. Ten, kur mes neiname nei melstis, nei švęsti naujako, žmonės tostams kelia sunkias ir juodas gertuves. Jų klajokliškas kalėjimas – nepralaužiamas, nors ir pintas iš šiaudų, nupurkštų pasenusia kapitalizmo svajone (Pora gurkšnių). Sakytum, bjauroka ­– bet tai virš jų, o ne mūsų, bučiuojasi debesys.

V. Viržbicko kūryba tiek pat elegantiška, kiek susidūrimas su kirviu ar dešra, kiek desperatiškas pasiuntimas velniop, kad galėtum ramia sąžine dirbti. Bet šiurkščiai atstumti kitą, siekiant apsaugoti nuo savęs, yra nepaprastai išdidu ir gracinga. Šio menininko grakštumas slypi tuose veiksmuose, kurių jis renkasi neatlikti, gerbdamas teorinio pasaulio ribas ir atsisakydamas pretenzijos paslaugų. Nes jos negelbėja, kai gali tiktai gerti ir verkti, kai neturi su kuo šokti, kai reikia pačiam susikalti stakles ir staigiai kraustytis iš studijos, kuri tuoj virs ne namais, o nekilnojamuoju turtu. Skaidriau už stiklą yra nebent liūdesys ir ramybė. Jų sąjunga beveik erotiška – kaip sena padanga, išsiraičiusi į garbaną, kurios nebegali nubraukti nuo kaklo.

Monika Kalinauskaitė

Vytautas Viržbickas (g. 1987) baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs asmenines parodas ir pristatymus Panevėžio miesto dailės galerijoje (2010),  LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ Vilniuje (2012),  Le Magasin šiuolaikinio meno muziejuje Grenoblyje (2014), Si:said galerijoje Klaipėdoje (2015), viennacontemporary Vienoje (2016), Artissima art Fair Turine (2017). Kūrėjas taip pat dalyvavo grupinėse parodose: Šachmatų miesto kvartalai, projektas, Nidos meno kolonija (2012), Viennacontemporary, Viena (2015), Artissima, Turinas (2015), Žilvitis, Galerija Vartai, Vilnius (2016), Kūnas ir tamsa, Galerija Vartai, Vilnius (2017).

Vytauto Viržbicko darbų yra įsigiję Servais Family collection (Belgija), Mo muziejus (Lietuva) bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Austrijoje ir Egipte.

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas", Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Lietuvos rytasEkskomisarų biuras