Gabrielė Adomaitytė
Dokumentinis tikslumas
2019 rugsėjo 5 d. - spalio 11 d.

Atidarymas – rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 18:00 val.

 „Tapytojas pirmiausia turi susimąstyti, kas yra svarbiausia vaizduose. Gyvendama „Instagram“ ir informacinio perviršio laikais jaučiu poreikį supaprastinti šiuolaikinės vaizdinijos kompleksiškumą ir įvairovę. Vizualus pasaulis toks perpildytas, toks nestabilus ir nenuspėjamas. Mano paveikslai turi atspindėti šią būklę“.

Lietuvių menininkė Gabrielė Adomaitytė (g. 1994) tapo pasitelkdama nuotraukas, kserokopijas ir kitokias spaudinių formas. Kai kuriuose jos darbuose baltas rėmas aplink vaizdą įspėja, kad šis tėra iškarpa iš gerokai didesnio, beribio vaizdų pasaulio. Paslaptingu būdu paveikslai išsaugo pirminės medžiagos fizines savybes – pavyzdžiui, ant popieriaus atspausdinto skenuoto vaizdo sulamdymus ir sulankstymo žymes Xeroxed, 2018 arba saulės išbalinto knygos puslapio faktūrą Untitled (Sunbleach #2), 2018. Menininkė yra naudojusi įvairiausius šaltinius – nuo senų baltiškų papuošalų katalogų iki blizgių mados reklamų, nuo mokslinių diagramų iki medicininių nanofotografijų. Pertapydama šiuos vaizdus G. Adomaitytė kalba apie stulbinamą vaizdų pasaulio daugialypumą.

Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje G. Adomaitytė rinko dailės kūrinių reprodukcijas ir iškarpas iš laikraščių bei žurnalų, kurias vėliau sudėliojo ant kartono lakštų. Susidomėjusi archyvavimo ir klasifikacijos sistemomis, ji rado įkvėpimą Aby Warburgo metodiškame „Mnemosinės atlase“, 1929, iš įvairių šaltinių surinktų vaizdų kolekcijoje, tiriančioje asociatyvius ryšius, kurių beveik neįmanoma įžodinti. Nagrinėdama nepažįstamų žmonių išmestus šeimos albumus G. Adomaitytė siekė perprasti nuotraukų išdėstymo logiką. Neseniai ji surinko visą krūvą vaizdo juostų ir knygų, kurias paliko jos tėvas, iškeliavęs anapilin, kai menininkei buvo trylika. Ji norėjo įsitikinti, ar gali dirbti su tokia asmeniškai jautria medžiaga; jai rūpėjo ne vaikystės prisiminimai ar nostalgiški sentimentai, bet pati pastanga įrašyti bei išsaugoti vaizdus ir tai, ką jie simbolizuoja. Juk pagaliau vaizdų saugojimas ir eksponavimas šeimos albumuose, duomenų bankuose, archyvuose ir ypač muziejuose yra būdas atvaizduoti pasaulį.

Transformuodama šią vizualią informaciją į paveikslus menininkė pasitelkia savo puikius techninius kopijavimo ir reprodukavimo ranka įgūdžius. Tokiuose paveiksluose, kaip  A slight shift in the angle, 2018, vaizdas yra atkartojamas kelis kartus, taip sukuriant sekos arba kilpos įspūdį. Tapybinės reprodukcijos procese įvyksta nežymios transformacijos. Tai primena kokybės praradimo daugkart kopijuojant duomenis reiškinį. Kopijuojant ankstesnes kopijas (tiek analogines, tiek skaitmenines), neišvengiamai prarandama kokybė, kol vaizdai negrįžtamai nublunka iki miglotų pilkų atspalvių. G. Adomaitytė mėgaujasi tokiais momentais, kai motyvas, atrodo, tuoj visai subyrės, tampa vos įskaitomas. Užbaigusi paveikslą ji dažnai neprisimena, kaip atrodė pirminis vaizdo šaltinis.

Ultragreitos skaitmeninių vaizdų cirkuliacijos sąlygomis vaizdai gyvena labai trumpai, o auditorijų dėmesingumas sparčiai mažėja. G. Adomaitytės kūryba, regis, grąžina vaizdinijai ilgaamžiškumo jausmą, menininkė tyrinėja, kaip užtikrinti vaizdų aktualumo tęstinumą.

„Mano kūryba susijusi su vaizdais, jų atsiradimu ir tolesnio gyvavimo palaikymu. Tapyba leidžia tai padaryti“.

Teksto autorius

Dominic van den Boogerd (Pateiktos menininkės citatos iš pokalbio su teksto autoriumi „De Ateliers“ Amsterdame 2019 m. birželio 18 d.)

Mecenatas

Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas

Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai

Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Clear Channel

 Galerijos rėmėjai

Plieno Spektras, Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Informacinis rėmėjas

LRT

Parodos grafinis dizainas

Laura Grigaliūnaitė