RA DI MARTINO / GIANLUCA E MASSIMILIANO DE SERIO / UGNIUS GELGUDA
ARTscape: Italija
2009 gruodžio 18 d. - 2010 vasario 20 d.
Kuratorius/ė: Luigi Fassi, Neringa Černiauskaitė 

Nacionalinės programos „Vilnius – Europos Kultūros sostinė 2009“ projektas „ARTscape“ - tai ilgalaikė tarpdisciplininė programa, pristatanti dvylikos buvusių ir būsimų Europos kultūros sostinių savičiausius šiuolaikinio vaizduojamojo meno, kino ir džiazo atstovus bei jų kūrinius. Galerijos VARTAI, Kino Pavasario bei Vilniaus džiazo festivalio surengtas intensyvus iki 2010 m. truksiantis projektas supažindins lietuvių publiką su pristatomų šalių meninės pasaulėžiūros ypatumais. Trys skirtingos medijos – vizualinis menas, kinas bei muzika nubrėš aiškias dinamiškų kultūrinių procesų diagramas. Programoje bus pristatyti Suomijos, Estijos, Austrijos, Nyderlandų, Vokietijos, Jungtinės karalystės, Portugalijos, Ispanijos, Vengrijos, Belgijos, Italijos ir Prancūzijos šiuolaikinio meno, džiazo ir kino atstovai. 

ARTscape: ITALIJA
2009 gruodžio 18 d. - 2010 vasario 20 d. 

 RA DI MARTINO 
 GIANLUCA E MASSIMILIANO DE SERIO 
UGNIUS GELGUDA 

Gianluca ir Massimiliano De Serio darbai – tai gili kraštutinių jausmų, kaip antai meilės ir netekties, beprotybės ir ekstazės, studija. Trilogijoje, kurią sudaro „A Star Love“(2008)“, „A Dark Love“ (2008) ir „Animalove“ (2009), tirdami socialiai atskirtus, protinę negalią turinčius žmones, menininkai ieško meilės absoliutumo dimensijos ir jos transcendentinės prigimties. Filmuose žodis suteikiamas keturiems į visuomenės paribį nustumtiems žmonėms: Salvatorei, Rosarijui, Džianpjerui ir Rokui. Per jų asmenines istorijas meilė atsiskleidžia kaip padrika kelionė per atmintį ir ateitį, kuri atveria netikėtus jausmus bei emocijas, galinčias visam laikui pakeisti veikėjų gyvenimus. Kurdami „A Star Love“ ir „A Dark Love“ menininkai kelis kartus susitiko su Salvatore ir Rosariju, kurie gyvena nuo protinės negalios kenčiančių žmonių bendruomenėje. Tiek Salvatorė, tiek Rosarijas žavisi meile kaip svarbiausiu gyvenimo jausmu, ir su ja sieja daugybę lūkesčių bei troškimų. Salvatorė tiki, kad meilė yra besąlyginis reiškinys, suteikiantis jam teisę peržengti socialines normas ir siekti kitokios, turtingesnės gyvenimo patirties. Jis myli savo merginą Mariją Teresą, kuri jam yra tarsi transcendentinis simbolis, ištisa troškimų ir aistros visata, kurioje Salvatore nori išnykti. Tuo tarpu menininkų dėdės Rosarijo požiūris į meilę yra pasyvus. Visas savo mintis ir atodūsius jis skiria Saverijai – moteriai, kurią sutiko tik kartą gyvenime, kurios nepaliauja ilgėtis ir kuriai net suteikė simbolinį Angelikos vardą. Gianluca ir Massimiliano De Serio pakvietė Salvatorę „A Star Love“ ir Rosariją „A Dark Love“ išreikšti savo meilės jėgą vaidinimuose. Pirmiausiai, menininkai padėjo Salvatorei ir Rosarijui apibūdinti savo mylimąsias ir sukurti pasakojimus. Tada buvo sukurti scenarijai, pagal kuruos ir vaidino abu vyrai. Vaidinimus sudarė du pagrindiniai judesiai, simbolizuojantys transcendentinę Salvatorės meilę ir Rosarijo pasyvumą bei apgailestavimą. Dalyje „A Star Love“, pasakodamas apie neįtikėtiną kelionę per kosmoso erdves ieškant Marijos Teresos, Salvatorė jungia savo meilę merginai ir aistrą žvaigždėms bei planetoms. Mokslinė fantastika, asmeninis troškimas ir stipri meilė susipina išgalvotoje istorijoje, kurią žiūrovas girdi, regėdamas, kaip Salvatorė aistringai bučiuoja Mariją Teresą. Šis bučinys tęsiasi ir tęsiasi be pertraukos, tarsi Salvatorė ir Marija Teresa kvėpuotų kartu, kurdami meilės ritmą ir bandydami susilieti. Tuo tarpu dalyje „A Dark Love“ Rosarijas kovoja su savo neapykanta vandeniui. Kelis metus jis vis bandydavo mesti gerti ir vėl pasinerdavo į alkoholizmo liūną, todėl vaidinimo metu jis kuria sau išmėginimą ir geria vandenį. Tai – simbolinis veiksmas, sau paskirta bausmė, kuria siekiama prisiminti susitikimą su Angelika ir įrašyti jį į amžiną pasiaukojimo ir pasišventimo dimensiją. Šie vaidinimai yra Salvatorės ir Rosarijo autoportretai, paverčiantys jų jausmus bei emocijas dviem simboliniais veiksmais ir atveriantys slapčiausius jų troškimus ir baimes. Pirmosios dvi projekto dalys apibendrinamos trečiojoje dalyje „Animalove“: čia nagrinėjamas meilės jausmo likimas bei gebėjimas dvasiškai ir materialiai sujungti sielą ir kūną. Filme pristatomi dar du žmonės, kurie, kaip ir Salvatorė bei Rosarijas, gyvena protinę negalią turinčių žmonių bendruomenėje. Pirmasis, Džianpjeras, svajingai prisimena savo susidomėjimą pop muzika ir animaciniais filmais. Pasakojimo metu jį apima melancholija ir liūdesys, iš akių pasipila ašaros. Galiausiai suprantame, kad ašaros teka dėl to, kad jis įsilašino akių lašų. Stebint šį suvaidintą liūdesį nebeįmanoma atskirti, kas išgalvota, o kas tikra. Tai neįprastas perdėtų emocijų galvosūkis, atskleidžiantis haliucinuojančią Džianpjero sąmonę. Antrojoje „Animalove“ dalyje, susipažįstame su Roku – jaunuoliu, kuriam tik susidraugavus su šunimi pavyko grįžti į normalų gyvenimą po sukrečiančio nelamingo atsitikimo. Jo santykis su gyvūnu toks stiprus, kad jis net aistringai bučiuoja šunį į nasrus. Šis bučinys simbolizuoja sėkmingą Roko bandymą po nelaimingo atsitikimo įgyti naują tapatybę – žmogaus, gebančio mylėti ir priimti meilę. Roko istorijoje žmogaus ir gyvūno pasauliai susilieja ir tampa vienu meilės bei džiaugsmo pasauliu. Kaip ir pirmosiose trilogijos dalyse, Džianpjero ir Roko veikėjai pristatomi kaip autoportretai, kurių fone skamba XVI a. Džezualdo da Venozos madrigalai. Šios dainos-pasakojimai susipina į jausmų įvairovę atskleidžiantį tinklą, kurio bendrai atmosferai didelę įtaką daro niuansai. Panašiomis savybėmis pasižymi ir Salvatorės, Rosarijo, Džianpjero bei Roko pasakojimai, kur neįmanoma atskirti prisiminimų apie tai, kas prarasta, nuo to, ko niekada nebuvo, – taip atsiranda ilgesio ir troškimo tuštuma, kurios niekaip neįmanoma užpildyti. Galerijoje „Vartai“ galima pamatyti dvi trilogijos dalis: „A Star Love“ ir „Animalove“. 
Rä di Martino kūryba perteikia sudėtingus apmąstymus apie laiko sąvoką ir tėkmę per atminties ir jos socialinės interpretacijos analizę. Tęsdama darbų seriją „Be pavadinimo (Marilyn)“ (angl. „Untitled (Marilyn)“, nuo 2004 m.), italų menininkė kasmet fotografuoja Marilyn Monroe kapą Los Andželo Vestvudo memorialiniame parke, kur palaidotos dar kelios Holivudo žvaigždės. Projekte, kuris atspindi asmeninę menininkės pagarbą Marilyn Monroe asmenybei, kasmet fiksuojama laidojimo nišos būklė, prie jos paliktos gėlės ir kitos gerbėjų prie kapo paliktos meilės bei prieraišumo Marilyn Monroe asmenybei apraiškos. Ant laidojimo plokštės yra moteriškų lūpų dažų pėdsakų, liudijančių, kad net ir prabėgus 50-čiai metų po Merilyn Monroe mirties, jos kapas vis dar žadina žmonių vaizduotę ir aistrą. Nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), kapas rodo, kad Merilyn Monroe net ir šiandien yra suvokiama kaip amžinas žavesio, jaunatviškumo ir seksualinės aistros simbolis. Jos kapas žavi savo neblėstančia trauka ir simbolizuoja slenkstį tarp gyvenimo ir mirties, meilės ir vienatvės. Tačiau Rä di Martino nebando atvaizduoti asmeninio savo santykio su aktorės asmenybe – nuotraukos tiesiog dokumentuoja aplinką. Kasmet ji fotografuoja kapą vis iš kitos perspektyvos, pabrėždama saulės ir šešėlių žaismą ir ypatingą Vestvudo memorialini parko atmosferą. Nuotraukose akivaizdžiai matosi, kad Merilyn Monroe laidojimo niša niekuo nesiskiria nuo gretimų nišų, ir šis aktorės asmenybės populiarumo bei jos amžinojo poilsio vietos kuklumo kontrastas dar labiau pabrėžia simbolinę nuotraukų prasmę. Pagrindinės darbo „2008 m. rugpjūtis“ (angl. „August, 2008“, 2008 m.) temos yra laiko tėkmė ir šioje tėkmėje besikaupiantys įvykiai, apibrėžiantys mūsų asmenybę dabartyje. Šį filmą menininkė nufilmavo dideliame buržuaziniame name, pilname antikinių ir prabangių baldų. Atmosferą perteikia XX a. 6-ojo dešimtmečio filmus primenanti scena, kurioje pagrindinį planą užima įspūdingi, kilimu apmušti mediniai laiptai ir socialinio konformizmo bei pasyvumo jausmai. Filmo centre – du aktoriai, jaunas vyras ir jauna moteris, tarsi sustingę gyvame paveiksle. Staiga jie uždainuoja dainą, kurios tekstą sudaro 2008 m. sausio–rugpjūčio pasaulio naujienų antraštės. Taip kūrinys nuasmenintai primena tarptautinius pirmosios 2008 m. pusės (iki rugpjūčio, kai buvo sukurtas šis filmas) įvykius, kaip antai karus, teroristinius aktus ir politinius neramumus. Ra di Martino parodo, kaip naujienų srautas kuria neišvengiamai mus kasdien lydintį ritmą. Nuasmenintuose jaunos poros balsuose praeities, dabarties ir ateities dimensijos susilieja ir galiausiai virsta absurdu, kurio nebeįmanoma išnarplioti. 
Ugniaus Gelgudos 308-tas metras – laiko ir erdvės atskaitos taškas, kuriame prasideda arba baigiasi fiktyvios, tik kino juostoje egzistuojančios šeimos drama. 308-iuose kino juostos metruose kuriama siužeto iliuzija, kurią sudaro kiematografijoje įsigalėjusios klišės. Tai filmas, nagrinėjantis pačią kino kalbą ir jos (ne)pastebimą įtaką kiekvieno iš mūsų kasdieninių situacijų suvokimui. Operatorius: Vilius Mačiulskis. Garsas: John Cage ir Ugnius Gelguda